energetinė mitologija

VANDENS STICHIJA 
 

                  Kiekviena apeiga prasideda nuo vandens - atsigeriama vandens, nusiprausiama vandenyje ar pirtyje. Vanduo minimas apeigose ne ką mažiau negu ugnis. Jis įprasminamas, kaip šventa galia ir svarbi apsivalymo priemonė. Kūčių metu buvo svarbus ritualinis prausimasis. Papročiui nunykus liko prausimasis pirtyje. Pirmi pirtin eidavo vyrai, po to moterys ir vaikai. Prie kūčių stalo žmonės turėję sėstis švarūs – be piktų minčių, be nuodėmių. Tikėta, kad tą dieną namiškius aplanko protėvių vėlės.

                      Užgavėnių žiemos palydų metu, važinėjant buvo laistomasi vandeniu. O prieš Velykas, didžiojo trečiadienio naktį prasidėdavo apeiginis prausimasis. Antrą Velykų dieną visoje Lietuvoje laistydavo  vandeniu tebegulinčius, ar kartais ištrauktą iš patalo tempdavo į upelį išmaudyti.

                       Atėjus pavasariui, pirmojo arimo apeigose buvo naudojamas vanduo. Šeimininkė grįžusį vakare artoją apipildavo vandeniu. Tai turėjo lemti gerą derlių, sveikus gyvulius.

                      Per Jurgines, pirmą kartą išgenant gyvulius, piemenis ir gyvulius kaimo žmonės šlakstydavo vandeniu - šventintu ir paprastu. Šeimininkė, grįžusi su banda piemenį perliedavo vandeniu, kad karvės daugiau pieno duotų. Tą dieną arklius dar prieš saulėteki maudydavo upėse ir ežeruose, kad stiprūs, eiklūs būtų.

                      Iki Sekminių žmonės nedrįsdavo maudytis ežeruose ir upėse, o per Sekmines esą vykstąs vandens apsivalymas…

                      Rasų šventės apeigų metu tikima, kad vanduo turi galią apvaisinti žemę ir suteikti jai galių duoti vaisius. Apeigos burtai buvo atliekami prie vandens arba su vandeniu. Stebuklinga buvo laikoma ir Rasos šventės rytmečio rasa - ji laikyta sveikata ir grožiu. Kuo didesnė rytmečio rasa, tuo didesnio tikėtasi ir derliaus. Anksti rytą arba šventės išvakarėse buvo einama prie vandens maudytis, tikint pasveikt, o sveikieji - kad išvengtų ligų. Rasa tarnaudavo ir pranašystėms. Merginos naktį suvilgydavo veidą ir nenusišluosčiusios eidavo miegoti. Sapne turėdavo ateiti vaikinas, nešantis rankšluostį. Už jo buvo tikimasi ištekėti. Su vandens galiomis susiję ir tą dieną pinami vainikai, jų plukdymas vandeniu .

                      Prieš prasidedant mirusiųjų minėjimo apeigom, visi mirusiojo šeimos nariai eidavo į pirtį maudytis ir tik po to sėsdavo prie stalo valgyti vakarienės.

                      Pagal žmonių tikėjimą, vandenyse gyvenusios deivės panašios į moteriškes, kaip laumės, kai kurie istoriniai šaltiniai mini su vandeniu susijusių dievybių vardus - Ešerinį, Upinį, Šulininį ir Bangpūtį …

                      Žymiausios šventvietės būna prie šaltinių, upelių, ežerų. Dūsia – dvasia, kitaip tariant, dvasių ežeras. Senieji jotvingiai, kaip ir senieji lietuviai bei kitos baltų tautos, tikėjo, kad žmogui mirus, jo vėlė persikelia į šventuosius ežerus ir šventąsias upes apsivalyti. Krikščioniškais terminais kalbant, tai – savotiška skaistykla. Apsivaliusios šventuose Dūsios ar kituose ežeruose, jotvingių vyrų vėlės įkopdavo į šventuosius ąžuolus, o moterų – į šventas liepas. Toks buvo čia gyvenusių žmonių tikėjimas

                      Lietuvoje iki šiol gerbiami ypatingi šaltiniai ir upeliai, kurie garsėja savo gydomosiomis savybėmis. Upeliai tekantys į rytus laikomi šventi. Jų Lietuvoje yra gana daug - tokių upelių vanduo teikia sveikatą, jaunystę ir grožį…

                        Kaip miškai ar kalnai, taip ir kai kurios upės ar ežerai būdavo ypatingi, šventi, jiems būdavo teikiama pagarba, jie būdavo labai saugomi, juose negalima būdavo žvejoti. . Tai Šventosios, Šventežeriai, Alkupiai. Tokie hidronimai labai seni – tai senosios baltiškos tradicijos siekiančios  apie 10 tūkstantmečių palikimas.

                      Šventos upės ar šventi ežerai buvo vadinami Dausų(Dvasios) ežeru, o Seinių krašte -Galadūsiu. Pagaliau ar ne iš to paties tikėjimo mus pasiekė Šventežerio pavadinimas Lazdijų rajone? Susipažinkime ir su kitais sakraliais vandenų pavadinimais: Šventupė (Vilniaus r.), Šventoji dauba(Raseinių r.), Švendubrė- Druskininkų apylinkėse. O juk visi žinome Šventąją tekančią bemaž per pusę Lietuvos.

                       Kas iš mūsų nebeprisimena lietuvių liaudies pasakos „Eglė – žalčių karalienė“?  

                  Žilvino - Žalčio pasaulis – vandens, minkštų apvalių formų ir aptakių jausmų pasaulis yra žymiai gražesnis, kilnesnis už dalgių ir aštrių formų žemiškąjį gyvenimą. Eglės bandymas grįžti į Vandenis jaučiamas, kaip dvasinė būtinybė. Vandens akivaizdoje vyksta pirmasis virsmas - pasižadėjimas, vėliau Gimimas, Krikštas, galiausiai Apsivalymas – Auka.

                 Nė vienas vaikas neužaugo jos neskaitęs ar negirdėjęs iš tėvų lūpų. Ten, prie žalųjų marių ir pamilo garsusis žaltys Žilvinas jauniausiąją seserį Eglę. Vanduo suartino juodu, nes vanduo - paslaptinga, gelbstinti, kartais naikinanti, maitinanti, sauganti, duodanti gyvybę, guodžianti stichija. Gal būt jai rasime tiek daug gražių posmų, žodžių sudėtų lietuvių liaudies dainose, pasakose, legendose, mįslėse, patarlėse, bei padavimuose: ežerėlis, šaltinėlis,versmė, jūrelės, marelės raselė, šulinėlis …

                 Taigi ten, giliosiose mariose ir gyveno Eglė su Žilvinu ir šeima laimingą gyvenimą. Gaila, tačiau tame pačiame vandenyje Eglė išvysta šaltųjų bangų nešamą Kraujo Putą – mylimojo vyro, dukrelės išduoto ir brolių užkapoto. Šioje pasakoje marios vilioja, globoja, priglaudžia nuskriaustą, čia vandenį pamatome jo priešybėse – tai gimdantį Meilę, tai atnešantį Mirties ženklus, kuriantį – suburiantį ir išskiriantį ….

                 Pasakose dažnai vanduo, jūros, ežerai tampa žmonių  ar įvykių virsmų vieta,  kur visados vyksta kažkas stebuklingo. Tai gali būti pėdutė pilna vandens arba ošiančios marios.

 Vanduo nevienišas:

             Už jūrų marių ,

             Už mėlynųjų,

             Siūbavo liepelė žalia be vėjo.

Vanduo pradžia, žmogaus dienos, gyvenimo:

             Kai aš einu rytais

             Prie šaltinėlio,

             Kad parsineščiau

             Tyro vandenėlio. 

 Neįmanoma suskaičiuoti, kiek lietuvių liaudies pasakų prasideda – toli toli, už devynių jūrų, už devynių marių…. Ir skrendame fantazijomis, klausydami pasakų, per bekraštes tolumas, vandenis, kurie yra viliojantys ir nešantys savo supimu į minkštą savo karaliją…  

UGNIES STICHIJA
 

              Kiekvienoje lietuvių tradicinėje šventėje uždegama aukuro, laužo ar žvakių ugnis.

              Ugnis – tai svarbiausias lietuvių tradicijų simbolis. Ne veltui senovėje lietuviai buvo vadinami ugnies garbintojais, o pačiame Vilniaus centre – Šventaragio slėnyje – nuolatos  degė Amžina Ugnis. Kiekvienuose namuose buvo savas židinys, kurio ugnį ypatingai gerbė namiškiai, o Motina rūpestingai prižiūrėjo ir saugojo. Ugnis skleidė ne tik šviesą ir šilumą, ji simbolizavo nenutrūkstamą šeimos ir giminės gyvybę. Bendruomenės Amžinoji Ugnis jungė žmones, vienijo su mirusiais proseniais bei dievais, tikint, kad prie židinio gyvena daugelis mirusiųjų kartų.    

          “Visoje Lietuvoje liaudis ugnį laikė šventa, todėl reikia ją gerbti, gražiai su ja elgtis – sukaupti anglis, gesinti tik šaltu ir švariu vandeniu, neįžeisti, neteršti, nespjaudyti, nesišlapinti, nespardyti ir nemindžioti, nes visa tai yra nuodėmė. Kas ugnį įžeidžia arba teršia, tas susilaukia įvairių bausmių, dar gyvas būdamas, arba po mirties” (J.Balys ,Lietuvių tautosakos lobynas,1951,p.39).    

               “Šventom dienom ugnies nuodėguliai ir žarijos vandeniu gesyti nuodėmė – reikia laukti, kolei pati užges” (Salakas). Vadinasi, ir apeigų metu taip elgtis reikia.

               “Kai druska nubyra ant ugnelės ir ima spragsėti, sakoma ‘Šventa Gabija, būk pasotinta.’ “

               “Ugniai pakloti patalą” – reiškia ją gražiai apdėlioti, apipilti pelenais (Laukuva).

               “Kuriant namų židinio ugnį turi tylėti, nesidairyti, nors ir kas šauktų”(1854 m A.Kirkoras)

                 Prie ugnies statomas puodelis švaraus vandens, kad “ugnelė turėtų kuo nusiprausti. Amžinoji ugnis namų židinyje tebedegė Lietuvos kaime mažne iki mūsų laikų. Ugnis, šventoji Gabija buvo rūpestingai žiebiama, prižiūrima, vakare apgobiama, rytą įpučiama. Į ją, kaip į gyvą daiktą buvo kalbama, sakomos maldelės, ji buvo maitinama, aukojama, ją nebuvo galima įžeisti, nevalia teršti. Einannt gulti, į ugnelę švelniai kreipiamasi: “šventa ugnele, Gabijonėle, užkopiama gulėk, įpučiama žibėk”. Vieną kartą į metus, Joninių išvakarėse(vėlyvesniais laikais - Didyjį Šeštadienį) ugnis iš naujo įžiebiama, atnaujinama. Ugnies įžiebimas, kaip ir saulės sugrįžimas užtikrina žmogaus gerbūvį. Išlikusios dainos ir tikėjimai rodo, kad ugnis simboliškai labai artimai santykiavo su Saule ir su kitais “dieviškaisiai” simboliais. Įkuriant ugnį buvo dainuojama:

                  Atvažiuoja Saulelė /Variniais rateliais /Ugniniais arkleliais /Macinziniais (misinginiais?)  bateliais.(Antalieptė)

                  Apeigų ugnis kūrenama ant akmenų židinio ar aukuro. Reikia rūpestingai paruošti malkų, gerų – ąžuolinių. Užkuriant giedama sutartinė “Rimo rimo tūta, Rimo rimo tūta, Sutarjėla, Sutarjėla (SIS.,1587). Sakoma maldelė: ”Dėkui, ugnele, už šią dienelę, duok sulaukti geros naktelės, apsisaugoti nuo neprietelių, duok surasti paklydėliams kelią”. Žodžiai gali būti ir improvizuoti, jais reiškiami norai ir linkėjimai. Dalyviai gali po vieną prieiti prie ugnies, tarti savo linkėjimus, paaukoti. Per ugnį siekiama ryšio su protėviais ir dievais. Ugniai aukojama duona, grūdai, alus, žolynai, gėlės. Apeiga pastiprinama einant aplink Ugnį pasauliui tris kartus. Susirinkusieji taip pat gali eiti ratelį aplink aukurą.

                   Gyvoji Ugnis “būna tada, kai ji atsiranda trinant medį ar skeliant titnagą, arba pernešama iš kitos ugniavietės. Apie Ugnies gerbimą rašo “Druvis” 1992 m., J.Balys,”Lietuvių tautosakos lobynas”, t.1-2, Bloomington, 1951m., P.Dundulienė, Ugnis lietuvių liaudies pasaulėjautoje, Vilnius, 1985 m.

                   Ugnis švarina. Apie Bubių piliakalnį pasakojama: “Čia ant kalno gyvenę trys žyniai – vienas vyresnysis, du padėdraugiu… Žmonės nešė Dievui ir jiems negyvų aukų ir kas sykis turėjo drauge atvežti tam tikrą smėlio kiekį… Ant kalno rusėjusi ugnelė, kiekvienas nusidėjėlis ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties ugnimi kokia dešimtį minutų, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis”.

                    Lietuvių Amžinosios Ugnies reikšmingumą savo kūriniuose liudija Vydūnas. Štai kelios ištraukos iš “Amžinosios Ugnies”: Tu, Amžina Ugnie, būk maloni! Tu išklausyk manęs nakties tamsoj….Tad supratau jog Lietuvą apgins, Kurs Amžiną apsergės mūsų Ugnį….Palaimintas yra žmogus, kurs kelionėj į amžinąją  Romuvą ieško ir nori Amžinos Ugnies šviesoj gyventi visuomet.
 

AKMENS STICHIJA
 

                …Dievas, sukūręs pasaulį, labai puikiai viską surėdė: pradėjo žolės žaliuoti, medžiai augti. Bet velniui nepatikęs toks darbas ir užsimanęs pakenkti Dievui ir gamtai, dėl to užsėjęs žemę akmenine sėkla – smulkiais grūdeliais, kurie labai gražiai augo, plėtėsi ir per tris dienas užplėtė didžius žalumynų plotus. Matydamas velnio paikybę, dievas supyko. Užleido didį šaltį, kuris šaldydamas sutraukė akmenis į didžius ir mažus gumulaičius. Traukiantis akmenims nuo šalčio, velniukai kai kuriose vietose šokinėjo, norėdami suturėti akmenis nuo gumuliavimosi. Dėl to dabar daug akmenų esą su ženklais: rodos, kad žmogaus pėdos, karvių pėdos įsispaudusios tebesančios. Tai pasidarė jau nuo senų laikų, nuo pasaulio sukūrimo, akmenų pasėjimo. Tai etiologinė sakmė, užrašyta šio šimtmečio pradžioje Šiaurės Lietuvoje, kurioje yra išlikusių prosenoviškų baltiškų mitų nuotrupų.

                      Akmenys kitados buvo suvokiami kaip skiriamoji vieta tarp dviejų pasaulio sferų – antžemio ir požemio, gyvųjų ir mirusiųjų. Šviesiąją pusę valdo Dievas ir jo sūnus Perkūnas; tai, kas po akmeniu – vėlių valdovas Velinas (po Lietuvos krikšto degradavęs iki folklorinio personažo velnio). Perkūnas ir Velinas yra priešininkai – jų kova suka Visatos laiko ratą. Pavasarį nugali Perkūnas, tada požemio valdovas privalo išleisti žoles žaliuoti; o rudenį Velino išaugusios galios sukausto žemę į gruodą ir sunaikina augaliją.

                        Kada susiformavo akmenų kultas? Sudievinimo užuomazgos įžvelgiamos neolito pradžioje ir bronzos amžiuje – tuomet rieduliai atstodavo altorius pagonių šventovėse – akmenys laikomi Velnio (Dievo) pasėta sėkla,  dalyvauja kuriant Žemę ir jos elementus:

                       „Pirmiaus akmenis iš dangaus metė, vienus anksčiau, kitus vėliau”.

                       “Kadaise užėjusi didžiulė tamsi debesis ir pradėjęs karštais akmenimis lyti lietus” (iš dangaus iškritusiais laikomi mitologiniai Lapynų,  Čimbariškių akmenys.)

                        Mokslininkai, tyrinėjantys akmenų sūkurinius laukus, nustatė, kad kiekvienas akmuo yra susijęs dvipusio ryšio kanalu su kosmosu. Tarsi tai būtų Visatos energetinės – informacinės sistemos dalis. Akmuo baltų kultūroje pažintas anksčiau nei metalas. Energetinių virsmų suvokimas formavosi jau akmens amžiuje. Senoliai jau tada suvokė, kad Akmuo įveikia Medžio stichiją.  Senovės Baltų  kultūros tyrinėjimai rodo, kad upių kilpose, ant skardingų kalnų, energetinėse miškų aikštelėse, prie stambių ąžuolų, energetiškai aktyviose vietose, būdavo įkuriamos šventovės (Alkos, Romuvos). Tiriant tokias praeities šventoves nustatyta, kad jose buvo įvairiai išdėstytų stambių akmenų struktūros. Tokių struktūrų dar yra išlikę kaimyninėse šalyse.

                       Dažniausiai šventieji akmenys rasdavosi prie upių vingių (Vanduo), ant kalvų (Žemė), apaugusių Šventais Ąžuolais (Medis). Šventas akmuo būdavo ir aukuru, ant kurio užgimdavo šventa ugnis (Ugnis), nešanti žinią dievams ar protėviams (Oras).

                      Šventų akmenų laukai liečiasi su energetiškai galingų ąžuolų auromis. Per tokius energijų susilietimo taškus nubrėžta linija yra artima tiesei. Tai reiškia, kad šiuo energo-informacinio ryšio kanalu tekanti informacija gali būti fiziškai suvokiama. Baltų žyniui telikdavo tiktai susikurti atitinkamos formos lazdą – anteną ir jis jau galėjo pabandyti nuskaityti Visatos Kūrėjo informaciją. Matyt, neatsitiktinai Kristaus amžininkas Tacitas rašė, kad jo tėvynainiai – išminčiai bendravimo su Kūrėju mokėsi iš Baltų žynių.

                      Lietuvos akmenys, turintys gydomųjų galių:

                     Mockaičių akmenys, Lukonių akmens dubuo, arba po lietaus (po pirmos perkūnijos ant akmenų susirinkęs vanduo, kuris yra nepaprastas, gydo:

                    „Kada atsikeliu ryte, jei palyta, tai tėvukas sakydavo: Eik nusiprausk…Tą vandenį įdubime susirinkusį kažkokiu stebuklingu laikė…

                    O kai palydavo, sakydavo: Susirinko vandens, eikit vaikai apsipraust”

                    ….Kai seniau palis lietus, eidavom, iš šito pėdo gerdavom vandenį šitų ir mazgodavomės, sako šventas šitas vanduo..

                    …pėda, kurią velnias įspaudęs. Po lietaus ji pilna vandens. Moterys, grįždamos iš lauko karves pamelžusios, šieną grėbusios ar rugius pjovusios, užsuka prie Velnio pėdos, pasitrina sopamas vietas ir išgyja…apsaugo nuo Perkūno.

                    Akmenys su „pėdomis” teikia galimybę judėti (keliauti ) aukštyn ir žemyn. Tai patvirtina , kad pėdą akmenyje žmonės laiko arba Velnio (gyvenančio požemyje), arba Dievo (buvojančio danguje) pėda.

                   Akmuo dažnai laikomas paskutiniu laipteliu Dievui žengiant į dangų: “Seneliai sakydavo, kad nuo to akmens Senasis Dievas į dangų nužengęs ir palikęs savo pėdą akmenyje”, arba pirmutiniu pjedestalu žemėje: „Žmonės sakydavo, kad Dievulis /ant akmens/ iš dangaus nužengė.

                   Stebėdamas po lietaus nuo Saulės įšildyto akmens kylantį garą (vandens virsmą), jausdamas pirtyje kylančio garo lengvumą, senovės žmogus jausdavo palaimą, suvokdavo tos akimirkos dievišką Darną, vieningą Visumą supančioje aplinkoje.

                   Senovėj buvo tam tikri akmenys, naudojami namams statyti, tvoroms tverti, buvo šventykloms, aukurams, o buvo tiesiog šventieji akmenys, kurie būdavo statomi atskirai ir kurie turėdavo tam tikras funkcijas, kurias žinodavo tik žyniai. Pamatams rinkdavo didelius Jėgos akmenis arba įdėdavo į kiekvieną sieną po vieną tokį. Jėgos akmeniu laikė tamsų, vienoje pusėje aštrų akmenį, pageidautina su kokiu simboliu, ar kryžiumi arba be jų. Jėgos akmenimis būdavo ir gali būti laikomi akmenys iš stiprių Žemės vietų arba susiję su tam tikrais stebuklingais įvykiais, bei „dangaus akmenys” – meteoritai. Šventykų pamatams būtinai būdavo naudojami keturi ar daugiau Jėgos akmenų, į kurių tarpus įterpdavo moteriškus (apvalius arba aptakius) akmenis „bobutes”.

                   Ritualiniai akmenys – tai įdomių formų ir piešinių akmenys su kryžiais, simboliais, žvaigždynais. Vieta jiems statyti buvo kruopščiai parenkama. Statant harmonizuojančias kompozicijas, Jėgos akmenys buvo statomi pakaitomis su bobutėmis. Kompozicijos, skirtos  apvalymo ritualams, būdavo statomos tik iš Jėgos akmenų. Juos renkantis ir statant, būtina kalbėtis su akmenų dvasiomis, kad jos padėtų atrasti geresnes padėtis ir padarytų akmenis lengvesniais.

                  Trupantys akmenys nebuvo naudojami.Tai mirę akmenys, kurių dvasia jau išėjusi. Tokių akmenų geriau aplinkoje neturėti. Jie geriausiu atveju neutralūs, tačiau dažnai siurbiantys sau energiją. Toks akmuo naudojamas nebent ligoniams su priklausomybėmis, sodinant ant jo Saulei leidžiantis. Stipriai padirbėjusį akmenį reiktų atiduoti upei – vandens virsme jis apsivalys.

                  Gydymo tikslais nuo akmenų arba iš pėdų buvo renkamos ir samanėlės arba nuskeliama akmens nuoskalų, kurios tarnaudavo kaip talismanai.

 

(pagal Vismantą Skernevičių)

www.romantic.lt